Koordinuojami didelės ir patyrusios Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos lyderių, kartu su jų pasiūlytu pirmininku Žydrūnu Mineikiu, 2009 m. gegužės 12d. trisdešimt vaistinių darbuotojų iš Klaipėdos, Gargždų, Kretingos, Priekulės ir Skuodo įkūrė Vaistinių darbuotojų profesinę sąjungą, kurios nariu gali tapti kiekvienas, dirbantis vaistinėje – nuo vaistininko iki valytojo. Vėliau, prie branduoliu tapusios Žemaitijos, ėmė jungtis visos Lietuvos vaistinių darbuotojai.
Kol Lietuvoje buvo daug privačių vaistinių, kuriose farmacijos specialistas kartu buvo ir vaistinės savininkas, darbo santykių reguliavimas nebuvo labai aktualus.Dabar, kai situacija yra stipriai pasikeitusi ir didžioji dalis vaistinių priklauso vaistinių tinklams, kai daugelis farmacijos specialistų yra samdomi darbuotojai, jų santykiai su darbdaviu tampa labai aktualūs. Samdomi darbuotojai priversti ginti savo teises.
Prasidėjus 2008 m. ekonominei krizei, „didieji darbdaviai“ – vaistinių tinklų savininkai pradėjo savo darbuotojams – farmacijos specialistams – taikyti tam tikras priemones, kurios nebuvo patrauklios. Viena jų – sumažinti atlyginimus. Toks sprendimas buvo argumentuojamas tuo, jog rinkoje atsirado daug specialistų – bedarbių, sutinkančių dirbti už mažesnį atlygį. Esą, nesutikus dirbti už mažesnę algą, likusi laisva darbo vieta greitai bus užimta. Taip pat buvo akcentuojama labai sunki įmonės padėtis ir gresiantis bankrotas, nors, kaip paaiškėjo vėliau, krizės laikotarpiu vaistinių savininkai tik siekė išsaugoti didžiąją dalį pelno. Nemažai farmacijos specialistų suprato sudėtingą situaciją ir nutarė padėti darbdaviams. Jie susimažino atlyginimus nuo 5 iki 30 procentų, tikėdamiesi, jog padės įmonei įveikti krizę. Bet kai tie patys argumentai buvo pradėti kartoti nuolat, pasidarė aišku, kad darbdaviai jais tiesiog pasinaudojo. Tada vaistininkai ėmė suvokti, jog reikia vienytis ir pradėti ginti savo teises. Taip natūraliai susiklostė sąlygos įkurti profesinę sąjungą.
Neilgai trukus nuo „savanoriško“ atlyginimo susimažinimo pereita prie rimtesnių darbų. 2011 m. lapkričio mėn. Nepriklausomų farmacijos įmonių asociacija kreipėsi į SAM ir Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, prašydami prailginti farmacijos darbuotojų darbo laiką ir sutrumpinti atostogas. Pačiu laiku įkurta VDPS, koordinuojama Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos teisininkų, pradėjo šį iki šiol tebetrunkantį „šaltąjį karą“. 2011m. gruodžio mėn. pradėta pirmoji parašų rinkimo akcija. Profesinei sąjungai pradėjus koordinuoti veiksmus, dauguma vaistinių darbuotojų, nekreipdami dėmesio, priklauso profesinėms sąjungoms ar ne, rinko parašus ir siuntė raštus su savo nesutikimu su anksčiau minėtais darbdavių siūlymais. VDPS laiškai keliavo į Prezidentūrą, Seimą, Vyriausybę, Ministerijas ir kitas institucijas, kol galiausiai VDPS žinutė buvo išgirsta. Tąkart kova laimėta, tačiau, pasirodo, neilgam. VDPS atstovai iš koordinuojančios Lietuvos maistininkų profsąjungos nuolatos stebi vaistinių tinklų veiksmus Trišalėje taryboje, todėl laiku gautas įspėjimas, kad 2013 m. gruodžio mėn. (prieš Kalėdas) Vaistinių asociacija kreipėsi į Trišalę tarybą dėl farmacijos darbuotojų darbo ir atostogų laiko koregavimo. Vėl pradėtas raštų įvairioms institucijoms rašymo ir parašų rinkimo maratonas. (Parašų rinkimo lapą galite rasti čia) Kova laimėta ir tą kart, surinkus 2382 parašus. Tai buvo istorinis momentas, išsiskiriantis farmacijos specialistų vienybe. Prie to labai prisidėjo ir didelę paramą suteikė Lietuvos maistininkų profesinė sąjunga, skelbusi savo tinklalapyje visą aktualią informaciją.